LT
Vos apšviestame kambarėlyje, Andersas savo mėgstamamee krėsle, palinkęs virš gėrimo, akys ir mintys klaidžioja kažkur toli už lango. Už medžių ir šešėlių peizažo saulė jau nusileidusi, oras prisunktas, kai netikėtai akyse šmėsteli Zako šešėlio siluetas, beaudžiantis efemeriškų pažadų voratinklį. Zakas, kai buvome kartu kaime, kažką murmėjo apie tolimą kraštą, pavadino jį Miražu ir pristatė jį lyg išpirkimo šventovę, prieglobstį, kur nuodėmės ir klaidos išgaruoja į nebūtį.
Ten jis neva ras prieglobstį nuo paliktų mylimųjų karštų pažadų, kurie vyto lyg rudens paskutiniai žiedai. Moterys, kaip Astrid, Ingrida ir kelios kitos, kurios naršė Zako chaotiškos dvasios okeanus, radusios save laivynų pavidalu, užstrigusios ant jo abejingumo dykumos krantų. Tikinčios į tikėjimą, kuris žaidė su jų svajonėmis, jos buvo nuplautos Miražo srovės, siūlančios Zakui palengvinimą nuo žemiškų kančių. Andersas suprato, kad visa tai viso labo bedugnė, spektro likučiai, atsiradę iš Zako infantiliškų nuotykių chaoso. Jis visada žinojo, kad kelionė į mitinį prieglobstį nesunaikins šešėlių ar užtildys užmirštų pažadų ir paliktų mylimųjų aidų. Zako klausa buvo selektyvi, jis toliau ieškojo savo Miražo, tamsaus baro, pakraštyje apleisto miesto, kur realybė susilieja su pagunda ir praeinantis prieglobstis, negalintis nuraminti ilgalaikio skausmo.
Andersas, žiūrėjo pro langą į begalinę naktį, bandydamas iššifruoti sulaužytos meilės ir sudaužytų pažadų mįslę. Sunkumų kėlė ir tai jog tie meilės piruetai tebuvo viena iš delionės detalių... ką kalbėti dar apie artimųjų skaudinimą, pornografijos gamybą, teisėsaugos pritemptą narkotikų platinimą ir kitas nesąmones. Andersas tų klausimų neiminė, bet rado pamoką, paslėptą tarp širdgėlos ir šešėlių, suprato, kad savo demonų susidūrimas, o ne bėgimas, yra kelias į tikrąjį atpirkimą. Todėl jis prisiekė, ten, savo tamsioje celėje, patogiame fotelyje, kuris buvo jo tylus liudininkas, kad jis netaps Zaku. Neleis atsirasti šešėlių, kur turėtų būti šviesa, ir negims skausmas, kur turėtų gyventi meilė ir nuoširdumas.
Tai nėra etiudas apie atpirkimą ar pasiaukojantį šventumą. Tai istorija apie tai kai dabartinis kelias padengtas sulaužytomis svajonėmis ir suskaldytais vilties likučiais, naujas turi būti iškaltas najame luite. Andersas žinojo, žvilgteldamas į gintarinę bedugnę taurėje, kad meilė ir lojalumas nėra vien žodžiai - tai rimtas pažadas, tvirtas įsipareigojimas eiti neramų kelią kartu, ypač kai kelionė tampa pavojinga. Nors Zakas ir jo Miražo iliuzijos išsilaikė ir erdvė susiliejo su begalinė bedugne, Andersas visgi pasirinko jį mylėti iš tolo, už skausmo ir išdavystės ribų. Per stiklą to šešelio neįsileisdamas šalia minkšto fotelio.
Meilė, mąstė Andersas, yra prieglobstis, pragaro ir rojaus vieta, kur gynyba numetama ir gali viešpatauti tikroji esmė. Zakas, amžinai esantis prisiminimų šešėlinėse gelmėse, nuolat ieškojo pabėgimo, šalutinio kelio, nesuprasdamas, kad praeitis yra nelankstus šešėlis, visuomet slaptai slypintis, nepriklausomai nuo to, koks tolimas yra pabėgimas. Ir būtent čia ir yra ta vieta kurioje slypi tragedija.
Meilė apleista, pažadai sulaužyti, ir begalinis iliuzijos ieškojimas, paliekantis taką sumuštomis sielomis tyliai Miražų nevilties jūroje. Laikas nukalti naują kelią.
No comments:
Post a Comment